Kinematografijoje vidutiniškai stambus planas (MCU) – tai kadras, kuriame subjektas rodomas nuo galvos viršaus iki maždaug krūtinės apačios. Tai neutralus kadras, leidžiantis užfiksuoti veikėjo veido išraiškas ir kūno kalbą, tačiau jame paliekama šiek tiek fono, kad žiūrovas jaustų aplinkos kontekstą.
Kameros kadro tipas, kurį režisierius pasirenka bet kuriai scenai, gali turėti didelės įtakos tam, kaip scena paveiks žiūrovą. Be to, kad kamera užfiksuoja veiksmą kadre, kiekvienas kadras sukuria tam tikrus ryšius – tarp veikėjų arba tarp veikėjų ir jų aplinkos. Daugeliui scenų svarbu rasti pusiausvyrą: būti pakankamai arti, kad perteiktumėte veiksmą ir emocijas, bet nepriartėti tiek, kad žiūrovas pasijustų pernelyg apkrautas ar įspraustas į erdvę.
Kai sukūrėte sceną įžanginiu kadru, galite pereiti prie plataus kadro (dar vadinamo tolimu kadru arba bendru planu). Jis leidžia parodyti veikėjus jų aplinkos kontekste. Toks kadras padeda žiūrovui suprasti veikėjų tarpusavio erdvinius santykius ir jėgų dinamiką. Kadras visu ūgiu taip pat puikiai tinka parodyti kūno judesius aplinkoje, tačiau jei bandysite papasakoti visą istoriją iš tokio atstumo, žiūrovui gali pasirodyti, kad jis stebi vaizdo stebėjimo kameros įrašą.
Priartėjus prie veikėjo, vidutiniame kadre žmogus rodomas maždaug nuo liemens. „Pusę kadro užima aplinka, o pusę – subjektas“, – sako režisierė ir fotografė Alicia J. Rose. Žiūrovas mato gestus ir mimiką, tačiau kartu išlaikomas fono pojūtis. Šis kadras gerai veikia fizinės komedijos scenose arba tada, kai svarbu, kad žiūrovas matytų ir veikėjus, ir juos supančią erdvę, tačiau pokalbiams jis vis dar šiek tiek per tolimas.
Kitoje plano dydžių skalės pusėje stambūs ir itin stambūs planai užpildo kadrą veikėjo veidu. Tai artimi, intensyvūs kadrai, kuriuos kino kūrėjai naudoja saikingai. „Stambiame plane susitelkiama tik į tą žmogų – į jį patį, į jo akis, tarsi žvelgtume į jo sielą“, – dalijasi Rose. Didelės įtampos akimirką ar įžvalgos momentu galite pritraukti vaizdą prie veikėjo veido arba priartėti su „Steadicam“ stabilizatoriumi, tačiau pernelyg ilgai išlaikydami stambų planą rizikuojate žiūrovą išvarginti.
Vidutiniškai stambus planas yra tarsi „Auksaplaukės“ tipo kadras – toks, kuriame žiūrovas atsiduria būtent tinkamu atstumu nuo veikėjų veidų. Jis puikiai tinka filmuoti scenas, kuriose žmonės kalba į kamerą ar tarpusavyje arba atlieka kitus gana statiškus veiksmus. „Vidutiniškai stambus planas yra pusiau intymus“, – sako operatorė ir montažo meistrė Lisa Bolden. „Jis beveik primena malonų pokalbį su žmogumi. Jis leidžia išlaikyti pokalbio atstumą“, – teigia Bolden.
Žiūrovas vis dar jaučia erdvę vidutiniškai stambiame plane, tačiau fonas dažniausiai tampa labiau tekstūrinis. Jei tai dera prie nuotaikos, galima naudoti nedidelį ryškumo gylį ir sukurti svajingą „bokeh“ efektą fone.
Dėl savo neutralumo vidutiniškai stambų planą galima naudoti beveik bet kuriai scenai, kai kamera yra akių lygyje. „Tai yra ten, kur jūs gyvenate, ypač dialoguose“, – sako Bolden. „Aš jį naudoju bet kada, kai noriu, kad žiūrovas jaustųsi ramiai ir kad scena vyktų natūraliai“.
Dviejų veikėjų kadre (kai abu veikėjai matomi viename kadre) vidutiniškai stambus planas puikiai tinka žmonėms kalbantis, ginčijantis ar besibučiuojant. Iš tikrųjų daugelis klasikinių kino bučinių yra filmuojami būtent vidutiniškai stambiu planu.
Kadrai per petį dažnai taip pat filmuojami vidutiniškai stambiu planu. Nesvarbu, ar išliekate už vieno veikėjo nugaros, ar naudojate priešingą kadrą pereidami nuo vieno veikėjo prie kito – kadras per petį gali įtraukti žiūrovą į pokalbį. Keičiant kameros kampą į aukštesnį arba žemesnį už veikėją, į kurį nukreipta kamera, vidutiniškai stambus planas gali perteikti jėgos ar silpnumo santykį, kai vienas veikėjas tarsi dominuoja virš kito.
Atsižvelkite į šiuos svarbius dalykus planuodami kadrą.
Tikslingas apšvietimas yra itin svarbus norint gauti gerą vaizdą – ypač tada, kai kamera fiksuoja ir veikėją, ir foną. „Įsitikinkite, kad turite gerą natūralią šviesą arba galite ją kontroliuoti naudodami nuolatinį apšvietimą ar šviesos modifikatorius, suteikiančius tekstūros ir gylio subjekto veidui“, – sako Rose. „Galite išbandyti trijų taškų apšvietimą – pagrindinę šviesą, plaukų šviesą ir foninę šviesą.“
Pasirinksite „high-key“ (šviesių tonų) ar „low-key“ (tamsių tonų) apšvietimą – tai priklausys nuo norimos sukurti nuotaikos. „High-key“ užtikrina ryškiai apšviestas, mažo kontrasto scenas, puikiai tinkančias lengvesniems naratyvams ar reklamai. „Low-key“ labiau tinka dramoms ir mistiniam kontekstui.
Nutolkite nuo kameros ir skirkite minutę veikėjo išvaizdai įvertinti. „Kartais, kai nėra stilisto – vertinate tik jūs patys. Tad reikia įsitikinti, kad subjekto auskarai tinkamai pakreipti, neišsipešę ar nesusivėlę plaukai, o marškinių apykaklė nėra išsikišusi vienoje pusėje“, – sako Rose.
Atkreipkite dėmesį ir į tęstinumo klaidas, susijusias su apranga, rekvizitais ar šukuosena. Tęstinumo klaidos – tai mažyčiai neatitikimai, kurie gali ištraukti žiūrovą iš pasakojimo, nes tarp kadrų kažkas pasikeičia ir sulaužo nuolatinio veiksmų tęstinumo įspūdį. „Jei viename kadre limonado skardinė laikoma vienoje rankoje, o kitame – kitoje, žiūrovas pajunta tą šuolį“, – sako Bolden. Nebent tyčia siekiate paskubinamojo montažo (jump cut), tokie momentai gali sumažinti žiūrovo pasitikėjimą jumis ir jūsų pasakojimu.
Tikslingai rinkitės foną. „Įsitikinkite, kad tai, kas matoma fone, yra įdomu ir kad kamera šiek tiek išfokusavus foną jis vis tiek atrodo gražiai ir suteikia kadrui tekstūros“, – sako Rose. Tačiau fonas neturi būti pernelyg apkrautas. Jei jame per daug detalių, žiūrovas gali nuklysti nuo pagrindinio veiksmo. (O jei jūsų fone yra žmonių, turėkite omenyje pašalinius asmenis, kurie nori būti pastebėti).
Geriausi kadrai gimsta tuomet, kai jie įrėminami sąmoningai. Prieš filmavimą sukurkite kadruotę, o paskui sudarykite kadrų sąrašą. Apsvarstykite, ko tikitės iš vidutiniškai stambaus plano ir kokį vaidmenį gali atlikti kameros judėjimas ar fono dizainas, kad prikaustytų žiūrovų dėmesį.
Ir, žinoma, pagalvokite apie estetinę kompozicijos vertę. „Kompozicija už veikėjo – net jei ji nėra ryškiai fokusuojama – vis tiek turi virsti kažkuo, kas sukuria gražų kadrą“, – sako Rose.
Portretiniai objektyvai, tokie kaip 24–70 mm, puikiai tinka vidutiniškai stambiems planams. „Su juo galima priartinti, bet jis daug geriau veikia vidutiniu atstumu“, – sako Bolden. „Vaizdas aiškus ir ryškus.“
Priartinimo objektyvas taip pat gali suteikti subjektui daugiau erdvės ir suteikia galimybę jam labiau atsipalaiduoti. „Jeigu filmuoju tokį kadrą, tikriausiai stovėsiu bent 1,5–1,8 m nuo subjekto ir naudosiu objektyvą tam skirtumui kompensuoti“, – pasakoja Bolden. „Duodu žmogui šiek tiek erdvės, kad vaizdas neatrodytų pernelyg intymus.“
Postprodukcijos metu gali paaiškėti, kad vienas iš jūsų vidutiniškai stambių planų nepavyko arba kad jums labiau patinka kitas dublis, nufilmuotas kitu plano stambumu. Tokiais atvejais galite naudoti vaizdo redagavimo programą, pavyzdžiui, „Adobe „Premiere““, ir priartinti veikėją kadre.
Kol filmuosite didesne raiška, pavyzdžiui, 4K ar 5K, turėsite galimybę priartinti iki vidutiniškai stambaus plano arba stambaus plano, pastebimai neprarasdami vaizdo kokybės. „Jeigu dirbate vienas arba turite tik vieną kamerą, tai ypač svarbu. Jūs kuriate tik vieną kadrą, bet vis tiek galite susikurti stambius ir vidutinius planus. Tai buvo labai naudinga man, mėgstančiai dirbti vienai“, – sako Bolden.
Nesvarbu, ar dirbate vienas, ar su komanda, ar filmuojate ilgametražius filmus, ar reklaminius klipus – vidutiniškai stambaus plano tikrai prireiks ne kartą. Tiesiog prisiminkite čia pateiktus patarimus ir būsite tikri, kad gausite reikalingą medžiagą savo istorijai papasakoti.
Based on your location, we think you may prefer the United States website, where you'll get regional content, offerings, and pricing.
