Gidas apie epizodus kine

Kas yra epizodų filmavimas?

Epizodo filmavimas – tai metodas, kai ta pati scena filmuojama iš skirtingų atstumų. Tokie epizodai leidžia montuotojui turėti pakankamai įvairių kadrų dydžių, kad būtų galima pasakoti istoriją ir išlaikyti žiūrovo dėmesį. Reikia nufilmuoti bent platų, vidutinį ir stambaus plano scenos kadrą.

Taip pat žinomas prancūzišku terminu „Plan séquence“, epizodų filmavimas susijęs su kameros judesių ir kadrų serijomis, įskaitant pirmiau minėtus plačiuosius (arba „meistro“ planus), vidutinio atstumo ir stambius kadrus, kad jie nuosekliai vystytų jūsų istoriją.

Gerai suplanuotas epizodo filmavimas suteikia žiūrovui aiškią vizualinę giją, padedančią sekti filmo veiksmą, tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad tokie epizodiniai kadrai kuria įtampą bei laukimo jausmą. Juk siekiama, kad žiūrovas norėtų pamatyti daugiau, o ne išeitų iš salės pasipildyti spragėsių per pačias įdomiausias akimirkas.

Galiausiai, kūrėjui epizodų filmavimas padeda išvengti pernelyg didelės sumaišties dėl detalių. Kai iš anksto žinai, kokius kadrus naudosi, gali labiau susitelkti į kompoziciją, apšvietimą ir tai, kaip vaizdai perteiks tavo istoriją.

Dažniausiai epizodams filmuoti naudojami kadrai.

Kuriant filmus ar ilgesnio formato vaizdo įrašus, penki dažniausiai naudojami kameros kampai (dar vadinami kadrų komponavimu) yra šie:

• Stambūs planai
• Plataus kampo kadrai
• Vidutinio atstumo planai
• Kadrai per petį
• Žiūros kampo kadrai

Reikėtų nufilmuoti bent tris – platų, vidutinį ir stambų – scenos planus. Kodėl būtent šiuos tris? Kaip sakoma, „platus parodo kur, vidutinis – kas, o stambus – ką“. Jei norite nuosekliai papasakoti istoriją ir nenorite, kad žiūrovai prarastų susidomėjimą ar nustotų domėtis akimirka, šie trys kadrai yra puikus būdas išdėstyti veikėjus ar veiksmą.

Išbandykite penkių kadrų planą

Vienas iš populiaresnių epizodų vadinamas penkių kadrų planu. Pažiūrėkime, kaip jis atrodo realiame filmavimo procese. Įsivaizduokite sceną, kurioje maža mergaitė susikaupusi piešia:

1. Pradėkite nuo stambaus plano, parodykite jos rankas, kaip ji darbuojasi prie savo piešinio.
2. Naudokite judantį kadrą, kad pakiltumėte iki jos veido ir parodytumėte susikaupimą.
3. Nufilmuokite vidutinio atstumo kadrą, kuriame vaizduojama mergaitė ir jos aplinką.
4. Pridėkite žiūros kampo kadrą, galbūt nufilmuotą per jos petį.
5. Penktasis kadras gali būti platus kampas iš paukščio skrydžio arba kitas kūrybiškas rakursas.

Kokia penkių epizodų nauda? Šis nuoseklus filmavimo būdas padeda kurti gerai struktūruotas, tačiau dinamiškas ir daugiasluoksnes scenas, kuriose natūraliai plėtojama istorija ir atskleidžiami veikėjų charakteriai.

Kaip kadruotės padeda kurti epizodus?

Kuriant filmą ar vaizdo įrašą, kadruočių planas gali tapti itin naudingomis gairėmis viso filmavimo metu. Išdėstę epizodus kadruotėje, aiškiai matysite, kuriuos kadrus reikia nufilmuoti ir kaip tai padaryti, kad vėliau turėtumėte geriausią medžiagą baigiamųjų darbų etapui.

Su konkrečiu kadruotės planu išvengsite filmavimo klaidų ir sutaupysite laiko, kurį kitaip tektų skirti korekcijoms, pakartotiniam planavimui ar tiesiog bereikalingam nervinimuisi. Sudėlioję epizodus kadruotėje, galėsite aiškiai matyti, kur scenos, kadrai ir rėmai dera tarpusavyje, o kur – ne. Be to, tai suteiks galimybę juos pertvarkyti dar prieš tai, kai operatorius (jei tai ne jūs pats) suplos pliauške ir pasakys „Veiksmas!“.

4 skirtingi epizodų planavimo būdai

Nuo veiksmo iki reakcijos – susipažinkite su skirtingais epizodų planavimo tipais ir sužinokite, kaip juos geriausiai panaudoti savo kitame projekte.

Veiksmo tęstinumas

Kartais vadinamas „filmavimo nutraukimu“, šis epizodas sudaromas iš kelių kadrų, nufilmuotų iš skirtingų kampų, išlaikant veikėjo veiksmo tęstinumą. Kiekviename naujame kadre veiksmas tęsiamas ten, kur baigėsi ankstesnis, o gerai atliktas montažas sukuria vientisą vaizdą. Tačiau turėkite omenyje, kad tokiai sekai geriausiai tinka lengvai pasikartojantys maži veiksmai, pavyzdžiui, aktorius lėtai gurkšnoja iš stiklinės kiekviename kadre, o ne gurkšnoja viename kadre ir užsiverčia visą stiklinę iš karto kitame.

Stambių planų koliažas

Įsivaizduokite epizodą, sudarytą iš stambių planų, kurie žingsnis po žingsnio perteikia tam tikrą akimirką. Moters akys žvelgia žemyn, knygos viršelis, raudonai nulakuoti nagai verčia puslapį, o kitas puslapis staiga išplėšiamas – tiek personažas, tiek žiūrovas lieka suintriguoti. Visi šie kadrai tampa tarsi vizualios dėlionės dalimis. Be to, tokį koliažą galima papildyti pasakojimu balsu, kuris dar labiau sustiprina veikėjo istoriją.

Atskleidimas

Atskleidimo epizodas primena akimirką, kai žmogus netikėtai užeina į kambarį, kuriame jo laukia vakarėlis-staigmena. Paskutinis kadras epizode turi parodyti visiškai netikėtą dalyką. Siekiate sukelti žiūrovui nuostabą, džiaugsmą ar net baimę (jei tai siaubo filmo scena). Galimybės čia beribės – svarbiausia, kad pirmieji kadrai nieko neišduotų ir paslaptis išliktų iki galo. Kaip sakoma, viską reikėtų baigti įspūdingai (ar bauginančiai).

Veiksmas / reakcija

Kai filmuojate veiksmo / reakcijos epizodą, atitrūkstate nuo pagrindinės scenos (arba veiksmo), kad parodytumėte veikėjo reakciją. Dažniausiai tai stambus arba vidutinis planas, kuriame matyti veido išraiška, tačiau tokiu principu galima parodyti ir erdvinį ryšį tarp dviejų objektų. Pavyzdžiui, paplūdimio link artėja didžiulė banga, po to rodomas kadras su poilsiautojais, kurie su siaubu stebi artėjančią grėsmę. Tokie veiksmo / reakcijos epizodai padeda žiūrovui suprasti, ką jis pats turėtų jausti.

Filmuodami epizodus naudokite tęstinumo sistemą

Epizodai apibūdina tai, ką filmuojate, o tai, kaip filmuojate, priklauso nuo vadinamosios „tęstinumo sistemos“. Tęstinumo sistema – tai techninis būdas išlaikyti laiko ir erdvės nuoseklumą filmuose. Tai kameros ir montažo technika, kuri šiais laikais naudojama beveik visose kino ir televizijos įrašuose, siekiant sukurti sklandesnę žiūrėjimo patirtį.

Filmuojant epizodus pagal tęstinumo sistemos principus, pasinaudojama standartizuotomis kameros krypties taisyklėmis, sukurtomis tam, kad žiūrovui būtų kuo lengviau sekti vaizdą. Tęstinumo sistemos tikslas – sukurti tokį montažą, kuris būtų nematomas, kad neblaškytų žiūrovo dėmesio. Nenorėtumėte, kad jis pamatytų sudėtingus perėjimus tarp kadrų ar pasimestų erdvėje.

Viena iš pagrindinių šios kameros krypties sistemos taisyklių vadinama „180 laipsnių taisykle“. Pagal jas kamera turi būti tik vienoje scenos veiksmo ir objektų pusėje. Sceną kerta nematoma linija, vadinama 180 laipsnių linija (arba veiksmo ašimi), kuri padeda pasiekti vientisą pasakojimo stilių. Tokiu būdu veikėjai ir objektai išlieka savo vietose – jei jie yra dešinėje, ten ir liks, o jei kairėje – išliks kairėje. Štai kodėl ši sistema vadinama tęstinumo sistema.

Laikantis tęstinumo sistemos taisyklių, išvengsite tęstinumo klaidų ir suteiksite savo montuotojams nuosekliai nufilmuotos medžiagos, reikalingos žiūrovams pateikti tokį svarbų „vientisą vaizdą“.