Įvairūs kadrų ir kameros kampų tipai kine.

Itin stambus planas (Extreme close-up shot) (ECU)

Itin stambiame plane susifokusuojama į konkretų detalės fragmentą – tai gali būti personažo akys, lūpos ar svarbus objektas – tam, kad sustiprintų dramatišką poveikį ir atkreiptų žiūrovo dėmesį į reikšmingą pasakojimo akimirką. Susitelkiant į mažą kadro elementą, šis planas sustiprina žiūrovo ryšį su personažu ir dažnai atskleidžia jausmus bei emocijas, kurių vien dialogu perteikti neįmanoma.

Pavyzdžiui, scenoje, kur vieną personažą įskaudina kitas, ašara, riedanti jo veidu, gali pasakyti daugiau nei bet kuris žodis.

Stambus planas (close-up shot) (CU)

Stambūs planai, ypač itin stambūs, dažnai filmuojami naudojant ilgesnius židinio nuotolius (85–135 mm), kad būtų suspausti veido bruožai ir sulietas fonas. Kino kūrėjai gali naudoti platesnes diafragmas (f/1.8–f/2.8), kad pasiektų mažesnį kadro ryškumo gylį.

Stambus planas leidžia perteikti emocijas per subtilias veido išraiškas, kūno kalbą ar reikšmingą objektą. Jis sumažina trukdžius, užpildydamas kadrą vienu pagrindiniu elementu.

Vidutiniškai stambus planas (medium close-up shot) (MCU)

Vidutiniškai stambiame plane personažas kadruojamas maždaug nuo pečių ar krūtinės į viršų, perteikiant tiek veido išraiškas, tiek dalį kūno kalbos. Šis planas dažniausiai naudojamas emocingose scenose, nes padeda žiūrovui geriau pajusti, ką personažas išgyvena.

Pavyzdžiui, kadre gali būti matomas suspaustas kumštis ir tuo pačiu metu ašara, riedanti personažo veidu. Išlaikant dalį liemens kadre, vidutiniškai stambiu planu kino kūrėjai gali perteikti veikėjo emocijas ir situacijos kontekstą.

Vidutinio atstumo planas (medium shot) (MS)

Vidutiniai planai paprastai filmuojami naudojant standartinius židinio nuotolius (35–50 mm), kad būtų išlaikytas natūralus perspektyvos pojūtis. Apšvietimas dažnai subalansuojamas taip, kad pabrėžtų ir personažą, ir foną.

Šis planas dažnai naudojamas dialogo ar grupinėse scenose, nes suteikia pakankamai erdvės parodyti kelis veikėjus, kartu išlaikant jų veiksmus ir kūno kalbos detales. Vidutinis planas puikiai tinka subalansuotam vaizdui, nes jame išlaikomas aplinkos kontekstas, neprarandant emocinio aiškumo.

„Kaubojiškas“ planas (cowboy shot)

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje amerikiečių filmų kūrėjai pradėjo naudoti vadinamąjį „kaubojišką“ filmavimo stilių, kai šauliai buvo vaizduojami nuo skrybėlės iki pusės šlaunų, įskaitant ir jų ginklų dėtuves. Šiuolaikiniuose filmuose kaubojiškas planas naudojamas parodyti personažo kūno kalbai ir daliai aplinkos, kartu išlaikant veido išraiškas. Pavyzdžiui filme „Nuostabioji moteris“(„Wonder woman“) „kaubojiškas“ planas panaudotas, kai Diana eina per mūšio lauką, ji atmuša kulkas kumščiais ir šypsosi, jausdama savo jėgą.

Vidutinio atstumo bendras planas (medium long shot) (MLS)

Vidutinio atstumo bendrame plane kadruojamas personažas maždaug nuo kelių į viršų, derinant erdvės pojūtį ir pastebimas detales. Jis suteikia pakankamai atstumo parodyti veiksmus bei kūno kalbą, tačiau kartu leidžia žiūrovui išlaikyti emocinį ryšį su personažu.

Šis planas – klasikinis vesternų kino bruožas, dažnai naudojamas siekiant parodyti vienišą veikėją plačiame peizaže, taip sukuriant įdomų kontrastą tarp personažo ir jo aplinkos. Jis taip pat dažnai naudojamas pokalbiams stovint arba fiksuojant veikėjų judesius, todėl puikiai tinka scenoms, kuriose reikia ir veiksmo, ir dialogo.

Bendras planas (long shot) (LS)

Bendrame kameros kampo plane kadruojamas visas personažas (paprastai nuo galvos iki kojų) kartu parodant ir didelę dalį erdvės aplink jį. Toks platus kadravimas dažnai naudojamas siekiant pabrėžti atstumą, mastelį ar vienišumą, įrėminant veikėją jo aplinkoje.

Kino kūrėjai bendrą planą pasitelkia norėdami nustatyti veiksmo vietą, parodyti personažo santykį su aplinka arba pabrėžti scenos didybę ar tuštumą.

Kadras visu ūgiu (full shot) (FS)

Kadre visu ūgiu (angl. full shot) veikėjas vaizduojamas nuo galvos iki kojų, taip pat paliekant vietos aplinkos elementams fone. Tokiame kadre išlaikomas vaizdinis balansas tarp personažo ir jo aplinkos, todėl puikiai tinka norint parodyti judesius, kūno kalbą ir vietos kontekstą tuo pačiu metu.

Kadras visu ūgiu dažniausiai naudojamas tada, kai svarbu matyti visą veikėją. Pavyzdžiui, tokiame kadre galima parodyti mokytoją, stovintį priešais lentą klasėje, vaikštinėjantį pirmyn ir atgal bei laukiantį, kol prasidės pirmoji mokslo metų diena.

Platus kadras (wide shot) (WS)

Platūs kadrai dažnai filmuojami naudojant trumpesnius židinio nuotolius (16 mm–35 mm), kad būtų galima aprėpti platesnę erdvę. Tokie kadrai gali reikalauti didesnės diafragmos reikšmės (f/8–f/11), siekiant išlaikyti didesnį kadro ryškumo gylį. Kino kūrėjai paprastai naudoja plačius kadrus tam, kad pabrėžtų mastelį ir aplinką arba parodytų veikėjų ryšį su juos supančia erdve.

„Meistro“ planas, dviejų veikėjų kadrai, „kaubojiški“ kadrai ir kitos rūšies kadrai dažnai taip pat laikomi plačiais kadrais.

Kadras per petį (OTS)

Kadrai per petį – tai atvirkštinio rakurso kadrai, filmuojami naudojant standartinį objektyvą arba teleobjektyvą (50 mm–85 mm). Apšvietimas turi būti subalansuotas taip, kad abu veikėjai būtų matomi, išlaikant erdvės gylį. Tokie kadrai sustiprina pokalbio dinamiką, nes atkartoja natūralų realaus dialogo patyrimą ir leidžia žiūrovui „įsijausti“ į kiekvieno pašnekovo vaidmenį. Tai padeda lengvai sekti abipusį dialogą.

Toks kadras gali perteikti emocinį atstumą, subtiliai valdant, kaip arti ar toli žiūrovas jaučiasi nuo kiekvieno veikėjo. Kai žiūrovas „pastatomas“ už vieno personažo nugaros, sukuriama labiau šališka perspektyva iš to veikėjo požiūrio taško. Tai gali parodyti besikeičiančią jėgų pusiausvyrą, pabrėžti įtampą arba atskleisti neišsakytas emocijas – priklausomai nuo to, kaip kadras sumontuotas ir sukomponuotas.

Dviejų veikėjų kadras

Kadras, kuriame matomi du veikėjai, vadinamas dviejų veikėjų kadru. Tokiu kadru galima perteikti daug informacijos apie veikėjų tarpusavio santykius – jų sąveiką, atstumą vienas nuo kito ir kūno kalbą. „Stengiamės naudoti dviejų veikėjų kadrus didžiajai scenos daliai, o vieno veikėjo ar stambų planą – tik tada, kai norime pabrėžti svarbią eilutę ar detalę“, – sako Ruckus Skye.

Trijų veikėjų kadras

Trijų veikėjų kadre vaizduojami trys personažai tame pačiame rėmelyje – paprastai taip, kad išryškėtų jų tarpusavio sąveika ir santykiai. Šis kadras dažnai naudojamas grupės dinamikai – vienybei, disbalansui ar konfliktui, perteikti.

Kai veikėjai stovi arti vienas kito arba yra tolygiai išsidėstę, kadras gali reikšti bendradarbiavimą ar bendras vertybes. Tačiau jei vienas veikėjas atskiriamas nuo grupės arba rodomas kitame aukštyje, toks kadras pabrėžia įtampą ar konfliktą tarp veikėjų.

Akių lygio kadras

Akių lygio kadras – tai kampas, atitinkantis kasdienio gyvenimo perspektyvą. Šis neutralus, nešališkas kameros kampas neturi tokio pat pasakojimo efekto kaip filmavimas iš viršaus ar apačios, todėl daugelis kino kūrėjų jo vengia. „Tokiu kampu nėra perspektyvos“, – teigia Lane Skye. „Kai esi aukščiau veikėjo ir žiūri žemyn, jis atrodo mažesnis“, – papildo Ruckus Skye. „Tuomet jis gali pasirodyti mažiau pasitikintis savimi ar silpnesnis. O jei pažvelgsite į bet kurį superherojų – į jį visada žiūrima iš apačios. Tai klišė, bet tą patį galima panaudoti ir subtiliau – pasąmoniniu lygmeniu.“

Akių lygio kadras laikomas neutraliu, nes kamera yra veikėjo akių aukštyje – taip, kaip mes įprastai matome kitus žmones realiame gyvenime. Toks kampas vengia pabrėžti galios santykius ar emocinį atstumą, todėl ypač tinka tikroviškumui ir objektyvumui perteikti.

Naudojant vidutinio židinio nuotolio objektyvą – dažniausiai apie 35 mm–50 mm viso kadro kameroje – vaizdo perspektyva išlieka artima tam, kaip žmonės mato pasaulį natūraliai.

Aukšto kampo kadras

Filmuojant aukšto kampo kadrą kamera yra virš veikėjo ir nukreipta žemyn į jį. Toks rakursas leidžia veikėją parodyti mažesnį, pažeidžiamą ar pasimetusį aplinkoje. Aukšto kampo kadrai dažnai naudojami siaubo filmuose, trileriuose ar įtemptuose filmuose, nes perteikia pavojaus, netikėtumo ar šoko pojūtį.

Filmo „Titanikas“ pradžioje režisierius James Cameron naudoja aukšto kampo kadrą, kuriame Rouz žvelgia žemyn į vandenyną – tai simbolizuoja jos bejėgiškumą ir nesugebėjimą pačiai priimti sprendimų savo gyvenime. Panašiai ir Hario Poterio filmų serijoje namų elfą Dobby beveik visada matome filmuojamą iš aukšto kampo. Tokiu būdu pabrėžiamas jo mažas ūgis ir menka, pavaldinio padėtis.

Žemo kampo kadras

Žemo kampo kadras – tai bet koks kadras, kai kamera nukreipta aukštyn į veikėją, nesvarbu, ar ji yra vos keliais coliais žemiau akių lygio, ar ties veikėjo kojomis. Toks kampas sukuria įspūdį, kad veikėjas „pakyla“ virš žiūrovo, todėl režisieriai jį naudoja galiai, autoritetui ar dominavimui perteikti.

Šio tipo kameros kampas padeda žiūrovui užmegzti ryšį su stipriais, nepažeidžiamais veikėjais, todėl jis dažnai pasitelkiamas veiksmo ar superherojų filmuose. Klasikiniame vesterne „Stagecoach“ herojus, kurį vaidina Johnas Wayne, pristatomas būtent žemo kampo kadru – taip jis atrodo didingas ir valdantis situaciją.

Pakreipto kampo kadras (Dutch angle)

Pakreipto kampo kadras (Dutch angle) gali būti filmuojamas bet kokiu objektyvu. Svarbiausia – pakreipti kamerą nuo horizontalios ašies, paprastai 15–45 laipsnių kampu. Skirtingai nei paprastas vertikalus kameros pakreipimas (tilt shot), pakreipto kampo kadras (Dutch angle) sukuria pojūtį, kad kažkas scenoje ar veikėjo būsenoje „yra ne taip“. Šis kadras dažnai naudojamas įtampos ar nerimo atmosferai sustiprinti, pabrėžiant veikėjo psichinį nestabilumą arba nerimastingą, iškreiptą scenos nuotaiką.

Vaizdas iš viršaus / „iš paukščio skrydžio“

Žvelgiant iš viršaus, šis kadras iš oro gali rodyti subjektų menkumą arba jų aplinkos platybes. Toks rakursas dažnai naudojamas bejėgiškumui, izoliacijai ar nereikšmingumui perteikti. Pavyzdžiui, po apokaliptinio įvykio šis kadras galėtų būti nukreiptas į didelį miestą ir rodyti apgadintus pastatus bei dūmus, kylančius iš horizonto linijos – taip pabrėžiamas katastrofos mastas ir jos poveikis gyventojams.

Žiūros kampo kadras (Point-of-view, POV)

Žiūros kampo kadre galima naudoti įvairius židinio nuotolius, priklausomai nuo norimo efekto. Kad imituotų natūralų galvos judesį, kino kūrėjas gali naudoti rankinį arba stabilizuotą kameros judesį.

Žiūros kampo kadras leidžia žiūrovui matyti vaizdą veikėjo akimis, dar labiau įtraukiant į jo emocinę būseną ir išgyvenimus. Toks kadras padeda sukurti stipresnį ryšį tarp žiūrovo ir filmo personažo, nes leidžia žiūrovui patirti emocijas kartu su veikėju.

Priešingas kadras

Režisierius gali naudoti priešingą kadrą, norėdamas parodyti kito veikėjo reakciją ar dialogą su pirmuoju rodomu veikėju (POV kadre). Šiame kadre užfiksuota priešinga perspektyva nei POV kadre ir jis dažnai rodomas po kadro per petį, keičiant žiūros tašką, tačiau išlaikant tą pačią judėjimo ašį, kad būtų užtikrintas erdvinis tęstinumas.

Šiame kadre paprastai naudojamas vidutinis židinio nuotolis (nuo 35 iki 50 mm) ir panašus kadravimas kaip ir POV kadre (paprastai vidutinis arba vidutinis stambus planas), kad būtų išlaikytas mastelis ir perspektyva. Pereinant iš vienos perspektyvos į kitą, šis kadras padeda žiūrovams įsitraukti į dialogą ir veiksmą nenaudojant trikdančių požiūrio taškų pokyčių.

Profilio kadras

Profilio kadras rodo veikėją iš šono, veido profiliu – paprastai 90° kampu kameros atžvilgiu. Toks rakursas gali sukurti susikaupimo, stebėjimo iš šalies ar emocinio atstumo įspūdį, nes žiūrovas nemato tiesioginio žvilgsnio ar priekinės veido išraiškos.

Profilio kadras leidžia kino kūrėjams perteikti veikėjo emocinį atsiribojimą ar apmąstymų būseną. Paprastai jis filmuojamas vidutiniu arba vidutiniškai nutolusio planu, naudojant 35–55 mm židinio nuotolio objektyvą – taip išlaikomas natūralus vaizdas, kartu perteikiant laikyseną ir veido išraiškas.

Judantis kadras

Judantis kadras – tai, kadras, kuriame kamera seka objektą aplinkoje, dažnai judėdama greta, priekyje arba už jo. Šis metodas sukuria dinamiškumo pojūtį, todėl žiūrovas jaučiasi tarsi veiksmo dalyvis.

Judantis kadras gali būti filmuojamas keliais kampais, įskaitant šoninius profilius, žemus kampus ar kadrus per petį, priklausomai nuo jausmo ar vizualinių efektų, kuriuos norite pabrėžti.

Pavyzdžiui, kai objektas eina tamsiu koridoriumi, kamera gali sekti jį iš šono, kad pabrėžtų įtampą ir baimę, kylančią tyrinėjant baugų pastatą.

Panoraminis kadras

Panoraminio kadro metu kamera perkeliama horizontaliai, kad atskleistų slaptą informaciją, palaipsniui didinant žiūrovų matymo lauką. Jis gali didinti įtampą, nes žiūrovai laukia, kas pateks į kadrą, arba kurti erdvinį suvokimą, nes parodoma aplinka aplink filmuojamus asmenis.

Be to, panoraminį kadrą galite derinti su įvairiais kameros kampais, kad pakeistumėte scenos intonaciją, perspektyvą ar fokusą vienu nepertraukiamu judesiu. To pavyzdys – prie baro sėdinčio veikėjo profilio kadras, kai kamera pasisuka pro jo veidą, kad parodytų jo išraišką. Kamera toliau sukasi už jo, kad parodytų kitą veikėją, įeinantį į barą iš priešingos patalpos pusės.

Vežimėlio priartinimo / nutolinimo kadras

Vežimėlio kadras reiškia fizinį kameros judėjimą bėgeliais arba ant ratinės platformos, tolygiai artėjant prie objekto arba sekant jį. Toks judėjimas suteikia vaizdui natūralumo ir profesionalumo įspūdį. Yra keli pagrindiniai vežimėlio judesio tipai, kiekvienas iš jų pasitelkiamas skirtingam pasakojimo tikslui:

• Vežimėlio priartinimas. Kamera artėja prie objekto, dažniausiai naudojant teleobjektyvą arba vidutinio židinio nuotolio objektyvą. Taip sukuriamas emocinės įtampos jausmas arba sustiprinamas dėmesys konkrečiai scenos detalei. Šis kadras naudojamas siekiant pabrėžti veikėjo suvokimo momentą arba kurti laukimo įtampą, kai žiūrovas „priartėja“ prie veikėjo.
• Vežimėlio nutolinimas. Tokiame kadre kamera tolsta nuo objekto, sukurdama pažeidžiamumo, atsiribojimo ar atskleidimo jausmą. Norint pabrėžti pokytį ar izoliaciją, naudojamas platesnis židinio nuotolis, leidžiantis sufokusuoti foną ir aplinką, kol veikėjas kadre atrodo vis mažesnis.
• Vežimėlio priartinimo / nutolinimo kadras Dar vadinamas „Vertigo efektu“ – tai vežimėlio priartinimo ar nutolinimo kadras tuo pačiu metu priartinant / nutolinant objektyvą kita kryptimi. Šis efektas sukelia dezorientacijos pojūtį ir perteikia paniką, šoką ar staigų suvokimo momentą scenoje. Dramatiškam rezultatui išgauti tinka teleobjektyvas, kuris dar labiau išryškina ir iškreipia foną.

„Meistro“ planas

Kadrai, kuriuose užfiksuotas visas scenoje vykstantis veiksmas, yra „meistro“ planai, kurie paprastai būna bendrieji arba platūs. Kadangi juose užfiksuojama viskas, tai yra svarbiausi kameros kadrų tipai pagrindiniam siužetui. Montuotojai gali suteikti scenai daugiau natūralumo įterpdami „meistro“ planą tuo metu, kai veiksmas ar dialogas trumpam sustoja.

„Meistro“ planas ir įžanginis kadras filme atlieka skirtingas funkcijas. „Meistro“ plane fiksuojama visa scena nuo pradžios iki pabaigos, dažnai vienu nepertraukiamu dubliu. Jis yra tarsi scenos atramos taškas, parodantis visus veikėjus ir jų tarpusavio santykį erdvėje. Kita vertus, įžanginis kadras parodo naują vietą scenos pradžioje. Jis suteikia žiūrovui geografinį kontekstą, pavyzdžiui, kur ir kada vyksta veiksmas.

Įžanginis kadras

Įžanginis kadras yra platus kadras, naudojamas scenos pradžioje siekiant nustatyti nuotaiką, laiką ir vietą. Jis parodo, kur vyks veiksmas, dažniausiai apimdamas išorines erdves, tokias kaip pastatai, rajonai ar peizažai.

Pavyzdžiui, lėtas miesto panoramos kadras iš viršaus saulėlydžio metu, kai daugybė automobilių stovi spūstyje, gali reikšti šiuolaikišką, veržlią aplinką, o statiškas platus tuščios gatvės kadras saulėlydžio metu gali sukurti ramų, introspektyvų įspūdį.

Įterptinis kadras

Tokio tipo stambaus plano kadruose užfiksuojamos smulkios detalės, pavyzdžiui, subjekto rankos ar pėdos. Jei veikėjas žiūri į tekstą telefone, režisierius gali nuspręsti filmuoti telefono ekraną stambiu planu. Įterptinis kadras išskiria smulkias, bet svarbias detales didesnėje scenoje.

Šie kadrai nukreipia žiūrovo dėmesį į veiksmus, gestus ar objektus, kurie yra svarbūs pasakojimui, bet galėtų būti nepastebėti. Tai gali būti, pavyzdžiui, ranka, paduodanti užrašą po stalu mokyklos klasėje.

Iškirptas kadras

Priešingai nei įterptinis, iškirptas kadras – tai peršokimas nuo objekto prie ko nors kito, pavyzdžiui, nuo nustebusios aktoriaus veido išraiškos prie lojančio šuns arba nuo kamuolio, kertančio vartų liniją, prie tribūnose džiūgaujančių sirgalių. Tokių filmų kadrų rinkimas gali būti naudingas montuojant kelis tos pačios scenos kadrus.

Iškirptas kadras nutraukia pagrindinį scenos veiksmą, kad būtų parodytas su juo susijęs, bet ne pagrindiniame kadre esantis dalykas, pavyzdžiui, vieta, objektas ar veiksmas už kadro. Šis kadras prideda vizualinį kontekstą, nenutraukdamas tęstinumo. Iškirptas kadras atkreipia dėmesį į svarbius pasakojimo elementus, parodydamas, į ką reaguoja veikėjas, arba kuria įtampą, parodydamas tai, ko veikėjas dar nepastebėjo.

Reakcijos kadras

Kadangi filme ne visada svarbiausias vaizdas yra kalbantis asmuo, reakcijos kadrai yra stambaus plano kadrai, suteikiantys daug galimybių norint kurti personažą ir istoriją. Reakcijos kadruose užfiksuojama veikėjo emocinė reakcija į kažką, kas vyksta už ekrano ribų – galbūt pokštą, faktų atskleidimą ar grėsmę – ir žiūrovai gali suprasti veikėjo jausmus, kurių neatskleistų į kalbantįjį nukreiptas kadras.

Priartinimo / nutolinimo kadras

Priartinimo kadro metu kamera juda arčiau objekto, siekdama nukreipti žiūrovo dėmesį ar sustiprinti susitelkimą į veikėją. Nutolinimo kadre daroma priešingai – kamera tolsta nuo objekto, taip pabrėždama veikėjo vienišumą ar emocinį atitolimą nuo aplinkos. Tokiems judesio kadrams paprastai reikia naudoti vežimėlį (dolly), kraną (jib) arba stabilizatorių („Steadicam“).